persepolis

Komiksai turi vieną didelę galią. Jie išlaisvina perkeltinę prasmę. Persepolis yra komikso pagalba perteiktos gyvenimo neteisybės šypsenos kontekste. Kartais juokinga, kartais graudi, pasakojanti apie Irano mergaitę neramiu laikotarpiu. Jos tautos istorija, šeimos gyvenimas. Galų gale emigracija ir kita kultūra. Knyga puikiai atskleidžia karo, politikos absurdą. Griaunamus paprastų žmonių gyvenimus. Ideologijų, tikėjimo primetimo blogį. Knyga nesiima teisėjo vaidmens, tiesiog nuoširdžiai užduoda klausimus.

Kai tik pradėjau ją skaityti, kilo dvi mintys, kad tai antra komiksų knyga kuri man labai patinka (pirmoji yra Nevykėlio dienoraščių serija). Antroji mintis yra, kad ši knyga yra pats geriausias Irano ambasadorius koks tik gali būti.

Tai nuostabiai papasakota ir pavaizduota istorija apie vienos mergaitės gyvenimą didelių įvykių sukūryje.

beprotnamis

Vilis Normanas is back. Kultinių, bet niekieno neskaitomų romanų autorius. Knyga apie beprotystę, meilę ir juoką. Neįdomi knyga Patinka man tas Vilis kaip asmenybė, charizmatiškas, darbštus, taškosi į visas puses gyvenime. Sprendžiu pagal jo kūrybą ir interviu, gyvai nepažįstu. Nors galėtų ir užsukti kada arbatos išgerti. Padėtų daugiau nei psichiatrinės ligoninės.

Taip ir nesupratau ar čia jis rimtai prigulęs buvo į dispancerį pailsėti ar eilinis šou jo gyvenime, bet tai nėra taip ir svarbu.

Nepykit, bet knygos dialogai man nejuokingi. Dialogai neįdomūs. Veikėjai neįdomūs. Monologai verksmingi. Problemos kurios sprendžiamos – neįdomios. Meilės istorija kaip ir visos – nelaiminga.

Keista, bet feisbuke radau, kad knygos neskaitę nieko nesupras “visa traiškančios farmacijos pramonės”. Eeee, nieko panašaus knygoje kaip ir nėra išskyrus tai, kad pagrindinis veikėjas juokingai grūmodamas kaip kokie gražuliai prie baltojo tilto grasina atlaidaus psichiatrų darbo paviešinimu.

Ir tas siaubingas dalykas kurį padarė vyr. gydytojas tai buvo šaltumas ir neįsigilinimas į žmogaus problemas. Ir dar gydytojas visai nepagydė nieko. Rlly?

BET,

Vili, rašyk ir toliau. Lauksiu kitos tavo knygos. Skaitysiu todėl, kad man nepatinka.

knyga be pavadinimo

Kai pirmą kartą ją paėmiau prieš metus į rankas, tai ir padėjau paskaitęs nugarėlę. Nuobodybė kažkokia – tie kas perskaito knygą be pavadinimo visi miršta.

Kadangi šiuo metu irgi nuobodžiauju, paėmiau šią knygą antrą sykį į rankas. Ir visai laimingai. Nežinau kam dar ji gali tikti ir patikti, nežinau ar kam nors galėčiau ją pasiūlyti, bet suskaičiau šią knygutę per kelias dienas. Knyga visiškai fantazija, sulyginama tik su Rodriguezo filmais apie vampyrus, kuriuose galvos išsitaško kas penkias minutes ir viduriai išverčiami kas dvi. Knygoje nėra teigiamų ar neigiamų personažų yra tik troškimas pasiekti tikslą prieš tai nužudant daugiau ar mažiau žmonių. Personažai persipynę, šiek tiek paspoilinama kas yra kas, bet reiktų skaityti labai nuosekliai, kad sugaudyti visas peripetijas. Skaitant normaliai gaunasi visai padorus hack’n'slash skaitalas. Smurto pasaka suaugusiems.

Nervavo tik vienas dalykas, tai keiksmažodžiai vertime. Tokioje knygoje, kur kraujai taškosi kas antram puslapy (puslapių ~400), baisiausias keiksmažodis – pederastas ir tai pavartotas tik vieną kartą. Kada gi išmoksim versti ne kalbos instituto kalba, o tokia, kuria parašė autorius?

šalta oda

Viena sala, vienas žmogus, daug iššūkių. Tokios istorijos traukia žmogaus galimybių, gebėjimo išlikti ir pasirinkimų, lemiančių tolesnį gyvenimą, seka.

Prisiminimai apie airišką prigimtį kažkaip visai neįdomiai skaitėsi, ne Hugo, iškart jaučiasi. O dėl iš karto įtraukiančių įvykių anotacija buvo teisi. Siužetas turi potencialo ir įtraukia. Kita vertus, iki tokių psichologinių trilerių kaip Kuždesių sala, ar Aš esu legenda netraukia. Per silpni pamąstymai, keisti, sunkiai logiškai paaiškinami veikėjo pasirinkimai. Romanas neblogas, bet iki sukrečiančios įžvalgos toloka.

Bet monstrai avataro žmogeliukai visai nebloga mintis. Štai nuo ko Kameronas “nukosėjo” idėją.

mikrokosmas, arba Sagos teorema

Netikėkite niekuo, kas parašyta. Tikėkite žiauria, juodojo humoro persmelkta pasakotojo fantazija.

…Ir neskaitykite anotacijos knygos gale. Jeigu pasisekė, tai gausit dar daugiau malonumo skaitant šią kelionę po rašytojo fantazijų pasaulį. Nesu japonų istorijos specialistas, tikriausiai visi pasakojami įvykiai – fikcija, tačiau pateikiama istorija yra nuostabiai įtikinama.

Intriguojančiai pateikta eilės kartų istorija. Persipinanti, kylanti ir žlunganti. Vulgari ar pasiaukojanti. O kartais tiesiog absurdiška ir kvaila. Labai žmogiška.

Puikus žmogaus, jo (neapsisprendžiau ar gebėjimų ar silpnumo. Greičiausiai tiesiog žmogiškumo į kurį telpa daug būdvardžių, kurių neišvardinsiu) parodymas. Taip pat, gyvenimo trapumo. Kokie persipynę ir, atrodytų nereikšmingi, įvykiai ar kažkieno niekingi norai įtakoja žmogaus likimą.

Nenuobodi, persmelkta ironijos, perkeltinių prasmių knyga. Nors veiksmas iš esmės ir vyksta Japonijoje, tačiau nesunkiai įsivaizduoju skaitydamas ir visiškai kitus istorinius etapus ir atspindžius. Rusijos – Japonijos karas? Ok, tie patys žmonės abiejose fronto pusėse, sukeitus vietomis gautume tuos pačius dužusius likimus. Knygoje nors ir, atrodytų, vaidina esminį vaidmenį vieta ar laikmetis, tačiau pagrinde vistiek yra žmogus su jo vidinėmis savybėmis, kurios, dažniausiai, nėra itin dailios.

 

Pirmoji aliuzija – primena knygą “22-oji išlyga”. Bet tai gali būti ir pasąmonės pokštai, nes sąsaja tik ten, kad abiejose knygose daugiau ar mažiau ironiškai žvelgiama į mirtį ar žudynes.

p.s. su šia knyga susijęs puikus atradimas yra tas, kad “22-oji išlyga” 70′ visai sėkmingai ekranizuota